Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje kovo 7 d. vyko renginys „Tolimi baltųjų rožių valandos aidai…“ skirtas prisiminti ir pagerbti Šatrijos Raganą – rašytoją, pedagogę ir altruistę, kurios kūryba bei veikla paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūroje.
5- 8 kl. ir I – IV g klasių mokiniai, mokytojai, minėdami Šatrijos Raganos 148 – ąsias gimimo metines, sugrįžo prie jos idėjų, vertybių ir palikimo. Kaip baltos rožės skleidžia kvapą, taip ir jos kūryba iki šiol alsuoja šiluma, tikėjimu bei meile žmonėms. Renginį organizavo ir vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jolanta Venckienė, Jolanta Jautakienė, muzikos skyriaus mokytojos Erika Lukšaitė, Judita Rumbinienė kartu su IV g klasės mokiniais.
Renginio vedėjos IV g klasės mokinės sakė, kad Šatrijos Raganos tikrasis vardas Marija Pečkauskaitė, ji savo gyvenimą pašventė ne tik literatūrai, bet ir pedagogikai, labdaringai veiklai. Jos kūriniuose – jautrus žmogaus pasaulio pajautimas, vidiniai išgyvenimai ir kasdienybės poezija. Jos garsiausias kūrinys „Sename dvare“ iki šiol laikomas vienu ryškiausių lietuvių literatūros šedevru, perteikiančiu laiko, praeities ir vidinio pasaulio subtilybes.
Renginyje „Tolimi baltųjų rožių valandos aidai…“ susipynė literatūra ir muzika, padedanti geriau pažinti Šatrijos Raganą ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip asmenybę, mokytoją, dvasinio grožio ieškotoją. Vėliau 5- 8 klasių ir I – IV g klasių mokinių, gimnazijos direktoriaus Alberto Pumpučio, gimnazijos bibliotekininkės Laimos Norkienės buvo skaitomos ištraukos iš Šatrijos Raganos kūrinių, akcentuojant jos ypatingą gebėjimą perteikti vidinius žmogaus išgyvenimus, moralines vertybes ir gyvenimo prasmės paieškas. Renginio metu skambėjo muzikos skyriaus lankančių mokinių atliekami muzikos kūriniai, atspindintys Šatrijos Raganos kūrybos dvasią, primenantys laikus, apie kuriuos ji rašė.
Šis renginys – tai ne tik prisiminimas apie Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos praeitį, bet ir tiltas į ateitį, naujoms kartoms, kurios gali atrasti Šatrijos Raganos kūrybos grožį ir prasmę. Jos idėjos, lyg tie tolimi baltųjų rožių valandos aidai, tebeskamba ir primena, kad gėris, tikėjimas ir meilė žmogui yra nepraeinančios vertybės.
Mokytoja Jolanta Venckienė
